Kodėl “Sodra” apgaudinėja piliečius?

Mąstymo keitimas

Citation
, XML
Authors

Abstract

Kodėl “Sodra” apgaudinėja piliečius?
Vakarų ekspreso internetinio puslapio straipsnių (angl. Blog) kolekcija – http://www.ve.lt
Autorius: Virmantas Galdikas, 2009-11-26 – 13:06
plačiau: http://www.ve.lt/blog/2009/kodel-sodra-%E2%80%9Eapgaudineja-piliecius/

SODROS direktoriaus p. M. Mikailos žodžiais tariant „Socialinis draudimas, kaip ir lemtis, lydi žmogų ilgiau negu visą jo gyvenimą <…>. Valstybinio socialinio draudimo sistema pagrįsta solidarumo principu: dirbantys žmonės, mokėdami įmokas, remia pensininkus, neįgaliuosius, bedarbius. Taigi fondo biudžetas priklauso nuo įmokų, o įmokos – nuo valstybės ekonominės būklės, dirbančiųjų skaičiaus, darbo užmokesčio dydžio, pagaliau – nuo jas mokančiųjų sąžiningumo.”

Taip, šie žodžiai yra tikra tiesa ir aš jais neabejoju. Bet ar tą patį sako Lietuvos įstatymai? Palyginkim su tuo ką sako pensijų sistemos reformos įstatymo 1 str., 9 p. „Pensijų kaupimo veikla – <…>, kuria siekiama sukaupti senatvei papildomas dalyvių pajamas, <…>.”

Čia jau matome prieštaravimą, kurį mums siūlo ta pati SODRA. Iš vienos pusės, teigiama, kad pinigų išdalinsime tik tiek, kiek surinksime. Iš kitos pusės, teigiama, kad valstybė gali sukaupti pinigus pensijoms. Todėl norėčiau paklausti – ar valstybė sukaupė pensijas, tų žmonių, kurie pradėjo ir baigė darbinę karjerą buvusioje TSRS, o pensijas gavo jau Nepriklausomoje Lietuvoje? Deja, to neatsitiko. Todėl p. Mikaila yra teisus sakydamas, kad socialinis draudimas yra mūsų lemtis ir mūsų pačių socialinio solidarumo visuomeninė sistema.

Iš 3,3 mln. Lietuvos gyventojų 1,6 mln. darbingi ir 1,7 mln. ne; 0,2 mln. bedarbių; 0,4 mln. biudžetinių; 0,3 mln. dirba kaime ir yra dotuojami; 0,4 mln. – pramonėje, 0,3 mln. – paslaugų sferoje. Eksportui dirba tik apie 0,25 mln., t.y. 1 tenka 13 išlaikytinių. Lietuvos eksportas per visą Nepriklausomybės laikotarpį buvo mažesnis uz importą. Iš kur tada mes viską gauname? Mūsų ūkininkas ar prekybininkas pardavęs prekę kitam lietuvaičui daugiau pinigų nesukuria. Jei parduodame į užsienį, tai nors dalis pinigų lieka Lietuvoje.  Jei pinigai tik perskirstomi, jų nedaugeja, vadinasi ir “Sodros”  visi dirbantieji išlaikyti negali.  Tad 1 dirbantysis, kuris nėra išlaikomas iš biudžeto, turi uždirbti ne mažiau kaip 3 Lietuvos gyventojams.

Šie skaičiai parodo realų socialinio solidarumo mąstą. Todėl kiekviena darbo vieta, kuri padeda „užsidirbti”, o ne „gauti” kaip yra įpratusi didžioji dalis Lietuvos piliečių, yra neįkainojama ir turi būti puoselėjama kaip „pavasarinė gėlelė”.

Jūs paklausite kur slypi apgavystė. Apgavystė slypi mūsų mąstyme ir suvokime. Mums teigia, kad mes dirbdami „sutaupysime” lėšas savo pensijai. Tai yra melas ir tikrų tikriausia apgavystė. Nei SODRA, nei valstybė niekada „nesutaupys” pinigų užtektinai įvykdyti tokius finansinius įsipareigojimus, kurie lauks valstybės bent po 20 metų. Socialinio solidarumo branda priklauso nuo tuo metu dirbančių žmonių gebėjimų, motyvacijos ir sėkmės konkurencinėje kovoje.

Apgavystė tai pat slypi konkurencijoje tarp žmonių, regionų, tautų ir šalių. Ar galime mes sukurti nepriklausomą socialinio solidarumo sistemą, kai egzistuoja konkurencija? Galime, bet tik su viena sąlyga, jei kursime tai kartu ir be vidinės konkurencijos. Deja, Lietuvoje tai negalioja, kaip negalioja ir ES. Konkurencija, siekiant geresnės asmeninės padėties, mus verčia „apgaudinėti kitus”, nes tai būtina kovos dėl būvio sąlyga.

Ar mes galima pakeisti padėtį? Taip, tik tam reikia pakeisti savo mąstymo būdą iš „apgauk artimą savo” į „dalinkimės”.

Problema

Žmogus painioja sąvokas ir realius daiktus. Realiems daiktams suteikia mistines galias ir atvirkščiai.

Priežastis

Žmogus ilgą laiką evoliucionavo. Jo mąstymas kito priklausomai nuo jo suvokimo lygio pokyčio. Kuo daugiau informacijos valdė, tuo labiau intelektualinė veikla ėmė viršų.

Mąstymo būdas (angliškai the way of thinking) nusako tai kaip žmogus mąsto arba kuo remiantis jis daro sprendimus.

Mąstydamas žmogus visada remiasi kažkokias jam jau žinomais faktais ir tuo remdamasis mėgina sukurti arba išmąstyti kažką naujo ir nežinomo. Todėl faktai, kuriais žmogus remiasi mąstydamas ir suformuoja jo mąstymo būdą.

Pavyzdžiui, žmogus mąsto apie geresnį gyvenimą. Jis jau žino, kad geriau galima gyventi tik tada, kai turi daugiau pinigų, t.y žmogus praktiškai negalvodamas priima kaip duotybę, kad pinigai yra geresnio gyvenimo šaltinis, nes jis tai jau patyrė savo „kailiu”. Didžiajai žmonijos daliai tikrai nekyla abejonių, kad taip ir yra. Todėl, mąstydami apie tai kaip susikurti sau geresnį gyvenimą, žmonės pirmiausiai galvoja kaip gauti daugiau pinigų. Tada visi pakimba ant to paties kabliuko, kuri patys sau ir sukurė – jie patenka į uždarą ratą – reikia pinigų, pinigai nuvertėja ir vėl reikia daugiau pinigų.

Todėl kalbėdamas apie problemų sprendimą aš ir rekomenduoju keisti mąstymo būdą arba atsisakyti senų stereotipų, ypač tų, kurie neišsprendžia problemos iš esmės, nes nenustato teisingos reiškinio priežasties (panašiai kaip gydytojas, kuris apendicito uždegimą gydo kaip slogą).

Palyginkime mąstymo būdus „Apgauk artimą savo” ir „Pasidalik su kitu”. Pasižiūrėkime kokiomis prielaidomis jie remiasi ir kuo jie skiriasi.

Mąstymo būdas „Apgauk artimą savo” vadovaujasi prielaida, kad kiekvienas žmogus, kuris nori turėti daugiau, turi vienu ar kitu būdu „apgauti” kitą ir pasisavinti dalį jo „turto”. Taip mąstydamas žmogus tariasi „galįs turėti daugiau”, nei kiti vien todėl, kad jis „įsitaiso” „geroje vietoje” arba „įgyja teisę spręsti ir už kitus”, t.y. jis tiesiogiai neatima nieko iš kitų, bet „pasiima” didesnę dalį iš „pelno”.

Jei žmogus mąsto kaip „pasidalinti su kitu”, kad jis gali pasidalinti su kitu tik tai, ką jis turi, nes žmogus negali pasidalinti daugiau nei jis turi.

Pagrindiniai skirtumai yra požiūris į reiškinio esmę ir motyvacija.

Mąstymo būdas „Apgauk artimą savo” kilo iš kovos dėl būvio evoliucijos gamtoje ir jos persikėlimo į ekonominkos erdves. Jei pirmu atveju, žmonės kovėsi dėl išgyvenimo taip pat kaip tai dabar daro išnykstančios gyvūnų rūšys naikinamuose miškuose. Tai ekonomikoje mąstymo būdas ir kova dėl būvio išsikreipia ir pavirsta virtualia kova. Žmonės šioje kovoje susvetimėja, ir darosi vis didesniais individualistais, nes jiems pinigai suteikia „tariamą ekonominio saugumo” garantiją. Jie pradeda įsivaizduoti, kad pinigai jau turi tiek galios, kad gali išspręsti visas jų problemas ir todėl jiems nereikia kitų žmonių ir elementaraus bendravimo. Žmonėms nebereikia draugystės ir nieko kito, nes jie nebepasitiki kitais žmonėmis, kurie gali „atimti” iš jų pinigus ir „turtus”.

Iš kitos pusės žmonės sako, kad jie nieko iš kitų nenori „atimti”, nes jie yra „sąžiningi” ir „tik dirba savo darbą”. Taip ir čia jie yra teisūs, jei tik nesiginlinti į pačių pinigų ir ekonominkos kaip visuomeninio reiškio atsiradimo priežastis ir egzistavimo sąlygas. Ekonominio mąstymo evoliucijos metu buvo sukurta daug teorijų ir motyvacijų, kurios pateisina tokią „apgavystės” formą. Dabar ši „apgavystės” forma privedė prie krizės iš kurios nei viena pasaulio valstybė neturi realaus sprendimo ir išeities, nes vadovaujasi neteisingomis prielaidomis.

Panagrinėkime atidžiau, kurioje vietoje visdėlto slypi apgavystė.

„Apgavystė” slypi mūsų suvokime. Taip, jūs supratote teisingai – mes apgaudinėjame patys save ir tuo pačiu kitus. Mes pasiklystame tarp materialių ir įsivaizduojamų reiškinių. Įsivaizduojamiems reiškiniams suteikiame materialią formą. Pavyzdžiui daigtams mes suteikiame „turto” statusą ir kalbame apie juos su kažkokia pagarba. Pinigus mes įvardiname kaip tam tikrą „vertės” materialią formą. Nors iš tiesų daiktas ir pinigas pirmiausia yra daiktai, o tik po to „pridėtinės vertės” nešėjai.

Mes save apgaudinėjame su „verte”, sakydami, kad galime sukaupti vertę ir pernešti ją laike. Vertės mes net paliesti negalime, nekalbant apie tai, kad ją išmatuoti ar kitaip apibrėžti. Mes galime kaupti daiktus ir dėti juos į sandėlius. Bet kaip mes galime sukaupti vertę? Mes save apgauname, sakydami, kad galime sutaupyti daug pinigų ir juos išleisti ateityje. Daugumoje atvejų gal būt kas nors ir galės išleisti mūsų sutaupytus pinigus, bet tik ne mes patys. Visų pirma todėl, kad tada, kai „sukaupsime” pakankamą pinigų kiekį, mūsų aplinka bus pasikeitusi ir mes patys būsime pasikeitę, net ir poreikiai bus pasikeitę. Tai reiškia, kad mūsų pastangos sukaupti liks nepateisintos ir nepatenkintos.

Iš kitos pusės nuolatos iškyla klausimas – kiek reikia „sukaupti” pinigų, kad būtum laimingas ir jaustum pasitenkinimą gerai gyvendamas. Problema slypi tame, kad žmogus niekada nebus laimingai, jei jis neišmoks džiaugtis kiekvieną akimirką tuo ką turi. Planai ir yra kuriami tam, kad galėtum pasidžiaugti pasiektais rezultatais ateityje. Evoliucinė patirtis parodė ir įrodė, kad žmonės, mėgindami „sutaupyti” pinigus ir vėliau už juos „nusipirkti” laimę, nusivylė. Praktiškai neteko sutikti žmogaus, kuris būtų patenkintais tokio pobūdžio pasiekimais.

Kas iš skaitytojų sugebėjo sukaupti laiko atsargas, kurias galės išleisti ateityje? Manau, kad niekam to nepavyko padaryti. Kas sugebėjo sukaupti jausmų atsargas, kurių užtektų jums ir jūsų vaikaičiams? Taip pat – niekam. Vadinasi, galime daryti išvadą, kad visi nematerialūs reiškiniai, kuriuos sukūrė žmogaus mąstymas tegali egzistuoti tik tiek, kiek egzistuoja pats žmogus. Žmogus, norėdamas perduoti informaciją ir savo suvokimą bei pojūčius kitiems asmenims, turi pasinaudoti „išorinėmis”, dažniausiai materialiomis arba „apčiuopiamomis” priemonėmis. Taip žmonės sukūrė daiktų, simbolių ir gestų (veiksmų) kalbą, kuri kitiems žmonėms (po tam tikro mokymo) tampa suprantama.

Tokiu pat būdu pinigai tapo „vertės” simboliu ir materialiu elementu, kuris pasako kitiems žmonėms, kad vienas ar kitas asmuo turi teisę į tam tikrą dalį kitų žmonių sukurtos „vertės”. Bet ar ta „vertė” egzistuoja realiai? Ne, ji neegzistuoja, ir todėl mes apgaudinėjame save ir kitus.

Kas atsitiks, jei žmonės pakeis savo mąstymo būdą? Kai žmonės įpras mąstyti, kad jie turi dalintis, tada jie žinos, kad pinigai reikalingi žmonių ekonomikai kaip kraujas pačiam žmogui. Pinigų nereikia nei per daug nei per mažai – tik tiek kiek reikia užtikrinti prekių mainus, arba „vertės” mainus, ekonomikos funkcionalumui palaikyti.

Pavyzdžiui, ūkininkas išaugino grūdus, duonos kepėjas iš jų pagamino duoną, o vartotojas žmogus suvalgė. Kiek liko „vertės” iš viso šito proceso? Vartotojas pagamino trąšą, kuri per visą gamtos ciklą vėliau pavirs grūdais, duona ir t.t. Tačiau kur yra „vertė”?

Pagal tradicinį suvokimą „vertė” liko piniguose, kuriuos pasidalino ūkininkas ir duonos kepėjas, bet neliko prekės, kuri įkūnijo tos prekės „vertę”. Vadinasi, dalis pinigų „vertės” liko nepadengta „prekėmis”. Kur padėti šią „vertę”, kuri niekuo nepadengta? Taip žmonės sugalvojo infliacijos terminą, kuris reiškia, kad „auga” kainos, nors iš tikrųjų auga nepadengtos prekėmis „vertės” likutis.

Normalus žmogus, kaupdamas pinigus, stengiasi sukaupti kuo daugiau „vertės”, kuri leistų jam įsigyti prekių ir paslaugų. Tačiau iš tikrųjų žmogus kaupdamas „vertę” įsigyja daugybę daiktų, kurių jam visiškai nereikia, nes tokiu būdu jis stengiasi apsisaugoti nuo infliacijos. Visi prekių mainuose dalyvaujantys daiktai ir paslaugos turi „kainą”. Infliacijos ir rinkos sukurtą poreikį mėginama reguliuoti per kainas, t.y. jas didinant, mažinant, taikant nuolandas, antkainius. Visos kainos, išskyrus pačių pinigų „kainą”, lyginant su prekėmis, gali būti laisvai keičiamos. Pinigų kaina yra išreiškiama valiutos kursais, t.y. pinigų mainų ekvivalentu. Pinigų kursas yra nustatomas, remiantis bendra prekių mainų situacija ir valiutos įtaka. Kitaip tariant, kuo daugiau valiutų yra, tuo tikslesni ekonominiai prekių mainai vyksta. Sustambėjus valiutoms, t.y. sumažėjus jų kiekiui, valiutų kursai pradeda priklausyti ne nuo realių ekonominių mainų padėties, bet nuo atskirų regionų politinių sprendimų. Tai yra ryšys tarp ekonominės priežasties – prekės ir pasekmės „vertės” dar labiau atitolsta ir faktiškai išnyksta. „Vertė” nebetenka jokio materialaus nešėjo, nes viskas kas siejama su pinigais, tampa visuomeninio susitarimo dalimi. Tas pats atsitinka ir su „turtu”, kuris yra nepiniginė „vertės” išraiškos forma. Skirtingai nuo nuosavybės, kuri gali apimti ir „beverčius” daiktus, „turtas” yra tik „vertės” išraiška. Tada belieka „įrodyti”, kad jis turi „vertę”, ir visi tuo privalo tikėti.

Pavyzdys. Valstybės stengiasi mokesčius skaičiuoti ne nuo sandėrio vertės, bet nuo tariamos „rinkos vertės”, nes dažiausiai rinkos vertė yra įsivaizduojama didesnė, nei ji yra iš tikrųjų (t.y. tiek kiek sumoka pirkėjas). Iš kitos pusės, taip yra lengviau ir greičiau „gauti pridėtinės vertės iš nieko”. Jei naudosime vieną ar kitą skaičiavimo metodiką, tai nuo to daiktų nepadaugės, bet „vertės” atžvilgiu gali būti milžiniškas skirtumas. Nesvarbu, kad nori parduoti pigiau, nes tau nebereikia daikto, bet mokesčius turi susimokėti nuo tos „vertės”, kurią įsivaizduoja kiti. Tai yra pinigų kiekis nepadaugėja, bet tavo įsipareigojimai išauga – taip valstybė „uždirba” „pridėtinę vertę”. Argi tai nėra „apgavystė”?

Ta pati situacija, kai parduodant turtą taikai mąstymo būdą „dalinkis”. Pinigų kiekis, atliekant prekių mainus, išlieka nepakitęs, t.y. tiek, kiek turi pirkėjas. Pardavėjas ir valstybė gali pasidalinti tik tai, ką sumokėjo pirkėjas ir tai yra teisinga, nes nepagrįstai nedidinama „vertė” ir infliacija. Tokiu atveju žmonės ir valdžia labiau rūpintųsi, kad žmonės dalyvautų realiuose prekių mainuose. Jiems nebereikėtų išpūsti „turto vertės” tam, kad daugiau gautų pinigų. „Laisvus pinigus”, „sukauptą vertę” žmonės gali nukreipti kūrybai, kuri sukuria naujus daiktus, bet nesukaupia daug „vertės”, t.y. pagerinti bendras gyvenimo sąlygas, pagrąžinti ir papuošti aplinką, vykdyti „kosminius” projektus. Taip užsiimti tokia veikla, kuri leis žmonėms atskleisti savo kūrybinį potencialą, vietoj vienintelio „turtų” siekimo. Dalis žmonių ir toliau sieks „turtų”, bet jų bus mažuma ir bendrame kontekste esminės įtakos nedarys.

Atsakant į klausimą, kodėl reikia keisti mąstymą, svarbu, atsakyti ir į tai, kas yra svarbiau – „turtas” ar žmogus. Jei mūsų ekonomikos modelis svarbesniu pripažįsta „turtą” nei žmogų, tai visi sprendimai turi pagrįsti mąstymo būdu „apgauk artimą savo”. Jei skaitome, kad svarbesnis yra žmogus, tai turime rinktis mąstymo būdą „pasidalinkim”. Tačiau iš pradžių mes turime susikaičiuoti – ką gi mes turime ir kuo mes galime dalintis, ir tik po to daryti sprendimus.