Kodėl žmonės mieliau renkasi puolimo kelią?

Mąstymo keitimas

Citation
, XML
Authors

Abstract

Kodėl sunkmečiu ekonominių problemų sprendimui žmonės mieliau renkasi puolimo kelią vietoj kooperacijos?
Vakarų ekspreso internetinio puslapio straipsnių (angl. Blog) kolekcija – http://www.ve.lt
Autorius: Virmantas Galdikas, 2009-11-27 – 14:59
plačiau: http://www.ve.lt/blog/2009/kodel-sunkmeciu-ekonominiu-problemu-sprendimui-zmones-mieliau-renkasi-puolimo-kelia-vietoj-kooperacijos/#more-1069

Paskaitykite laikraščių straipsnių antraštes vieną dieną, kitą dieną, trečią dieną,… Pasiklausykite ekonominių diskusijų per televiziją radiją. Pagrindinė tema – „Lietuvoje yra krizė, bet mes esame valdžioje, norime joje išlikti ir neturime sprendimo“.

Bendras įspūdis susidaro toks:

Valdžios atstovai klausia – ar mums reikia sprendimo? Atsakymas – taip. Ar mes norime išklausyti jūsų pasiūlymą? Atsakymas – ne, nes mes ir patys protingi, mes valdom tiek informacijos, kiek nei vienas „paprastas žmogelis“ negali net pasvajoti…“

Mane suneramino kitas faktas. Nežiūrint į tai, jog oficialiai Lietuvoje krizė tęsiasi jau daugiau kaip metus laiko, žmonės vis tiek yra linkę daryti tuos pačius veiksmus ir priiminėti tuos pačius (tokius pačius) sprendimus, kurie ir įvedė pasaulį ir šalį į krizę. Bet koks kitas pasiūlymas yra atmetamas neišanalizavus ir net neįsigilinus į jo esmę. Tai galima paaiškinti tik vienu argumentu – pasiūlymai neįsitenka į tradicinės ekonominės teorijos rėmus. Taip, tai yra problema, nes 99 proc. Lietuvos ir pasaulio ekonomistų yra studijavę tradicines ekonomines teorijas ir jas mėgina taikyti praktikoje. Paklauskite keli iš jų mėgino taikyti netradicinius ekonominis sprendimus? Deja turiu konstatuoti – labai nedaug.

Aš sutinku dėl vieno fakto, kad ekonominės problemos apima iš karto visą visuomenę ir visas gyvenimo sritis. Jei žmones ir veiklas galime išskirti profesiniu požiūriu, tai ekonomine prasme mes visi esame lygūs. Taip, tikrai esame lygūs, nes mes visi vienodai dalyvaujame prekių mainuose, tenkindami savo asmeninius poreikius ir ekonominiai santykiai viedodai įtakoja mūsų profesinę veiklą. Jūs pasakysite, kad žmonės ekonomine prasme nėra lygūs, nes vieni turtingesni, o kiti yra vargšai. Taip, bet mes lyginam ne tai kiek kas turi sukaupęs daiktų, turtų, vertės ar kitokių dalykų. Mes lyginam teises dalyvauti prekių mainuose. Prekių mainuose visi dalyvauja vienodomis teisėmis. Jei to nebus, tai šiam reiškiniui turi būti naudojamas kitas terminas – apgavystė. Visi vienodai naudojame pinigus, t.y. paprastai parduotuvėje už tą pačią prekę turtingas ir vargšas turi sumokėti tokią pačią pinigų sumą. Žodžiu, ekonomikoje visi pasisako už teisingus mainus, vadinasi visi dalyviai turi vienodas teises ir pareigas.

Tada iškyla logiškas ir teisėtas klausimas, kaip atsitinka taip, kad mes, visi būdami lygūs mainuose, gyvenime praturtėjame arba nuskurstame, nors savo profesinėje veikloje mes viską darome teisingai. Pirma mintis kyla tokia, kad mus kažkas apgavo. Ši prielaida teisinga tik iš dalies. Didžiausia problema esame mes patys, nes patys save apgaudinėjame dažniausiai ir daugiausiai. Aišku, aplinkiniai aršioje konkurencinėje kovoje mums padeda tai daryti.

Todėl ir mūsų reakcija pirmiausiai būna tokia, kad kalti aplinkiniai, tai mes juos ir pulkime. Kiekvienas sau pamąstom apie tai, kad kitas gal būt išsigąs ir padės mums (atskirai mums, bet ne visiems kartu) išspręsti mūsų problemas. Tai irgi tradicinė praktika. Tačiau pasaulis keičiasi, kinta ir ekonominė situacija. Šiandieninės krizės priežastys slypi kur kas giliau nei daugelis iškilių ir mažiau žinomų ekonomistų bando atskleisti, taikydami įvairiausias teorijas ir metodus. Visos mūsų ekonominės problemos slypi mumyse, musų mąstyme, mūsų pasaulio suvokime. Problema yra ekonominės dogmos, kurias mums įkalė tėvai, mokytojai ir mokslo teoretikai. Taip mes kalbame apie ekonomines dogmas, kuriomis dauguma bijo net suabejoti. Tačiau šios dogmos mus daugiausiai ir klaidina.

Pateiksiu kelis tradicinių ekonominių dogmų pavyzdžius: „laikas – pinigai“, „reikia kaupti turtą“, „jei taupysime, tai geriau gyvensime ateityje“, „pridėtinė vertė“ ir t.t. Tokių ekonominių dogmų mes žinome, turime ir naudojame begales. Tačiau ar kas nors gilinosi į šių dogmų prasmę, kilmę ir priežastis, kodėl mes jas naudojame. Manau, kad retas mėgino įminti šią mįslę. Daugelis bandė ir tariasi esąs atsakęs į klausimą kokia yra tikroji krizės kilmės priežastis. Drįstu abejoti, nes pasekmių analizė negali atskleisti tikrųjų priežasčių, jei nežinai kodėl vyksta ekonominiai procesai.

Todėl siūlau skaitytojams įsigilinti į kelių ekonominių terminų, nusakančių prekinių mainų santykius, prasmę taip kaip jūs dabar suvokiate: turtas, pinigai, kaina, investicija, vertė. Ir pamėginkite surasti bendrą vardiklį visiems šioms sąvokoms. Siekdamas palengvinti užduotį, pateikiu savo apibrėžimus: turtas yra daiktas plius vertė; pinigai yra daiktas plius vertė; kaina yra vertės išraiška; investicija yra pinigai plius darbas; vertė yra vertė. Tikriausiai pastebėjot, kad bendras vardiklis yra „vertė“.

„Vertė“ – kas tai per reiškinys, kur ir kaip ji atsiranda, kur egzistuoja ir kaip ji saugoma? Ar galime mes „vertę“ perkelti laike ir ją sukaupti? Šie ir daug kitų klausimų reikia atsakyti, norint pagrįsti vertės sąvoką. Kai kalbam apie daiktus, tai visada užduodam tokius klausimus. Todėl apie vertę mes turim užduoti tokius pačius, nes šis reiškinys dalyvauja mūsų ekonominiame gyvenime ir prekiniuose mainuose.

Pradėkime nuo vertės kaip reiškinio. Kur ir kaip atsiranda vertė? Ar galime mes ją paliesti, išmatuoti, padalinti arba pridėti? Vertės paliesti negalime, vadinasi ji yra nemateriali. Kaip mes galime išmatuoti nematerialų reiškinį? Aš nežinau? O jūs? Ar galime išmatuoti minties gylį? Ar galime išmatuoti savo jausmų plotį? Vadovaujantis sveiku protu ir šiuolaikinėmis technologijomis, tai yra neįmanoma. Bet ką mes darome su ekonomine verte? Mes ją skaičiuojame, matuojame jos dydį, ją daliname, dauginame, sudedame ir atimame. Galų gale mes reikalaujame, kad mums kažkas juos „duotų“, nes „mes jos nusipelnėme“. Yra gudručių, kurie mėgina ją pasisavinti neteisėtai. Kaip jūs paaiškintumėte tokį mūsų kaip mąstančių būtybių elgesio fenomeną – iš vienos pusės, tvirtiname, kad jausmų nepamatuosi, o iš kitos pusės, mėginame perkąsti vienas kitam gerkles dėl kruopelytės „vertės“?

Mano galva, pagrindinė visos žmonijos ekonominės veiklos problema yra ta, kad mes nematerialiems reiškiniams suteikiam materialią prasmę. Dėl to atsiranda ekonominės dogmos, kurių kilmės mes negalim paaiškinti ir kurios pačios savaime jau yra mūsų mąstymo rezultatas ir pasekmė.. Toliau viskas vyksta labai paprastai – imama dogma, ja remiantis daromos prielaidos, modeliuojami procesai ir daromos išvados. Klausimas kyla vienas. Kiek tokios išvados yra patikimos ir pagrįstos? Mano galva, jų negalima laikyti net išvadomis, nes nėra nustatyta reiškinio kilmė ir pirmapradė priežastis.

Dar viena svarbi ekonominė klaida – taupymas arba kaupimas. Kaupti galima daiktus, atsiminimus,… O ar galime sukaupti laiką, kurį vėliau panaudosime savo poreikiams tenkinti?

Taupyti galima tik tai ką turi. Ko neturi – tai ir norėdamas nesutaupysi. Tai man vyriausybės taupymo programos krizės laikotarpiu skamba gan juokingai. Aš, kai man trūksta lėšų apmokėti įsipareigojimus pagal gautas sąskaitas, galiu sumažinti savo poreikius ir leisti pinigus tik pasirinktiems dalykams, bet ne taupyti.

Ar mes galime kažkokiu būdu sukaupti jausmus, atsiminimus? Jei galime tai, kur mes juos kaupiame? Vienintelė man žinoma vieta, kur kaupiami jausmai, mintys, idėjos yra mūsų protas. Mes jų negalim paimti į rankas, mes negalim savo „auksinių minčių“ sudėti į seifą, jausmų mechaniškai sudėti į širdį. Galų gale, savo jausmų mes negalim perduoti kitam. Viskas kas yra mūsų galioje – tai išreikšti savo mintis, jausmus kitiems įvairiomis išorinės išraiškos formomis – žodžiai, garsai, veiksmai, meno kūriniai ir pan.

Ar mes galime sukaupti „vertę“ ekonomine prasme? Kur ir kaip ji kaupiama? Kodėl ji kaupiama ir kaip mes ją matuojame, daliname, rodome? Atsakymas yra tradicinis, nes kaip ir visus kitus nematerialius reiškinius mes išreiškiame per išorines išraiškos priemones, kurios dažniausiai turi materialų pavidalą. Ekonomikoje naudojame matematinius ženklus, naudojame materialus daiktus, prekes, pinigus, įvairias ryšio ir duomenų perdavimo technologijas. Tačiau ar matematiniai ženklai, daiktai ir visos kitos materialios formos pačios savaime gali turėti ir išsaugoti mūsų nematerialų reiškinį „vertę“. Mano supratimu, nei vienas daiktas neturi vertės elemento savyje. Daiktas turi savo funkcinę paskirtį, kuri yra naudojama, o žmogus savo galvoje priskiria tam daiktui „vertę“ pagal jo suvokimo lygį. Tačiau žmogus, nebūtų žmogumi, jei nepamėgintų savęs ir kito apgauti. Jis sutinka, kad vertės nepačiupinėsi, bet daro loginę prielaidą, kad vertė kaip reiškinys, kuris dalyvauja prekių mainuose, turi turėti savo materialią išraišką. Taip jis materializuoja sąvoką, suteikdamas jai „kūną“ (panašiai kaip filmuose apie ateiviusJ). Belieka tik surasti tą nelaimėlį, kuriam lemta nešioti „svetimkūnį“. Čia ir atsiranda – pinigai, turtas, kapitalas, investicijos ir daugybė kitų įdomių reiškinių, kurie visi turi vieną tikslą išsaugoti nematerialią sąvoką „vertė“.

Kodėl žmonės jau susitarė, kad dėl skonio ginčytis beviltiška. Todėl, kad nesurado būdų kaip perduoti kitam tą skonio pojūtį, kurį kiekvienas iš mūsų jaučia. Bet „vertę“ mes išmokom perduoti. Duodam vieni kitiems pinigų ir jau laikome, kad „vertė“ yra mūsų kišenėje. Vadinasi seka logiška išvada, kad jei turiu „vertę“ kišenėje, o ne tik galvoje, tai galiu ją sukaupti. Prisirinksiu daug pinigų ir galėsiu daryti ką tik panorėsiu su jais. O ar kas pagalvojo, jei jam pavyktų surinkti visus nors vienos valstybės pinigus į savo kišenę. Kiek vertės jis tada turės? Šioje vietoje norėčiau paklausti tų, kurie prisimena, tarybinius rublinius indėlius ir kas jiems nutiko, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Kur dingo jų „sukaupta vertė“? Kodėl tie pinigai dabar neturi jokios ekonominės vertės? Šis mažas pavyzdys tik patvirtina ir vaizdžiai iliustruoja, kad „vertė“ niekur į materialų daiktą nepersikėlė, ir kad jos „dydis“ priklauso nuo mūsų individualaus suvokimo. Nieko gudresnio čia nėra. Kitas pavyzdys – mūsų buitinės atliekos – kaip traktuojame šį „turtą“ mes patys ir kaip jį traktuoja „bomžai“.

Tai štai, šioji krizė mums esant dar gyviems ir stengiantiems sukaupti daug „turtų“ atskleidė, kad daugelis mūsų įsivaizduojamų „turtų“ virto „muilo burbulais“, kurie sprogo. Natūralu, kad reikia ieškoti kaltų. Iš mūsų ir vėl atėmė daug „vertės“. Bet mes tai jau žinome, kad pinigai, tai yra „vertės“ nešėjas, ir jų mums reikia. Šią dogmą jau paveldėjom ir išmokom mintinai. Kaip kitaip dar galime spręsti ekonomines problemas, jei neturime pinigų? Geriausia būtų, kad mums kas nors duotų pinigų ir mes išspręsim visas savo problemas. Mes juk žinom tradicinį būdą kaip reikia „dalintis“ (yra daug pasakų vaikams apie dalybas tarp brolių). Krizės metu geriausia būtų, jei „pasidalintų“ tie, kurie dar turi, nes vieni jau nebeturi, o kiti – įpratę skirstyti svetimus. Taip ir priiminėjami sprendimai, vieni sako reikia didinti mokesčius, suprask – atimk iš to kas turi daugiau, kiti sako – mums priklauso gauti dalį „vertės“, kuri bus atimta iš tų, kurie dar turi. Ir visi būsim patenkinti. Mano klausimas, kiek ilgai tęsis tokia „dalybų“ idilija. Kiek ilgai, tie, kurie dar turi, galės kentėti ir ką jie turės daryti, kai nebeturės visai? Mano galva, šitas „dalybų” kelias veda mus visu į aklavietę, nes kiek vieną pyrago gabalą bedalinsi, vis tiek jis baigsis…

Siūlau pradėti keisti mąstymą iš „vertės kaupimo“ į bendrą veiklą, kuri mums leis kasdien išsikepti po didesnį pyrago gabalą ir jį pasidalinti, kad užtektų energijos ir motyvacijos naujai veiklai plėtoti. Todėl kviečiu visus nustoti „drąskyti vienas kitam gerkles“ dėl to sudžiūvusio pyrago trupinių, stabtelti, susimąstyti ir toliau jau kartu ieškoti bendrų sprendimų krizei įveikti ir savo gyvenimo sąlygų kokybei pagerinti.