PADRIKOS MINTYS

Kas šauna į galvą

Citation
, XML
Authors

Abstract

Lietuva kaip ir Vakarų pasaulis renkasi iliuzines vertybes, kurios žmogui bręstant ir augant užima vis daugiau vietos.

(darbinė versija)

Tie, kas valdo mūsų tikslus, valdo ir mūsų likimus.
Jei nori pavergti tautas, įtikink jas pasirinkti tikslus, kuriuos tu gali kontroliuoti ir kuriuos gali valdyti, ir jos bus amžiams pavergtos, nepraliejus nė lašo kraujo.
Valdžia ir daugelis žmonių sako, kad reikia siekti naudos bet kokia kaina. Jie manipuliuoja jumis, nes patys reguliuoja, kiek “naudos” jums atiteks. Jie yra jūsų likimo valdovai, o ne jūs patys. Turėtų būti atvirkščiai.
Valstybė gali palaukti – jai valgyti nereikia. Valgyti nori ir turi žmonės.

Žmogus išduoda žmogiškąją draugystę vardan pinigų. Kuo labiau sensta tuo daugiau siekia turtų ir pinigų.

Daugumai valdžios siekiančių geriausias draugas yra valdžios pojūtis.

Pakišti kitam “kiaulę” – Lietuvos teisingumo sistemos norma.

Lietuvoje abejingumas – dorybė, nes pinigai neturi jausmų ir jiems suteiktas “dieviškumo” statusas.

Gerom idėjom grįstas kelias į pragarą. Lietuvoje visi nori gyventi geriau, tik gaunasi atvirkščiai.

Turtas – lygu daiktas plius vertė.
Daiktas gali būti funkcionalus ir turėdamas nulinę vertę. 
Vertė be daikto yra niekas.
Vertė turi turėti materialų išorinį nešėją. Be jo, vertė tampa “burbulu”, kuris visiems matant sprogsta.
Vertė egzistuoja tik žmonių sąmonėje. Gamtoje šios sąvokos nėra. Žmonės priskiria vertę daiktams ir paslaugoms nesusimastydami, nes jiems dažnai svarbiau yra vertė, nei pats daiktas.
Ekonominis augimas ir bendra pusiausvyros teorija. Kaip suderinti nesuderinamus dalykus?
Kiek turi augti ekonomika? Kaip tai prieštarauja pusiausvyrai – balansui?
Augimas arba smukimas yra veiksmas, kuris rodo nukrypimą nuo pusiausvyros.
Pusiausvyra yra statika, yra mirtis ir joks augimas pusiausvyros būsenoje negalimas.
Gyvenimas yra pusiausvyros siekimas.
Mirtis yra pasiekta pusiausvyra.
Žmonės siekia mistinės realybės – geresnio gyvenimo mainais į pinigus.
Jei prašote pagalbos, tai turite norėti ją priimti ir priimti kiekvieną pagalbą, kurią jums siūlo. Atsisakę net ir menkiausios pagalbos, jūs konstatuojate faktą, kad jūs apsimetinėjate prašydamas pagalbos.

“Pinigų paklausa rinkoje sumažėjo, nes sumažėjo prekių gamyba. Vienas svarbiausių pinigų vertės ramsčių – tai parduodamų krašte pagamintų prekių ir esamų apyvartoje pinigų sumos pusiausvyra. Karas negirdėtu smarkumu sugriovė tą pusiausvyrą! (124 psl., Vl. Jurgutis, Raštai, Pinigai / Red.kol.: L.Jasinskas ir kiti; [Įž. str. “V.Jurgutis, lito ir Lietuvos finansų mokslų kūrėjas”, p.V-XIII, V.Terlecko],- V.: Mintis, 1996. 386p. {ISBN 5-417-02883-5})

 MANO PASTABA:

 Klaida – “parduodamų ” ir “esamų”, – gerai – “pusiausvyra”, nes pardavinėti galima ir daugiau prekių negu reikia. O esamų – tai kur tada vertės prieaugis? Kaip gali padaugėti pinigų – nepadidinus jų vertės (kiekiu ar vieneto)? Vadinasi infliacija jau slypi šioje frazėje, tik labai sunkiai suvokiama.

 Po I Pasaulinio karo “…nebuvo jokios galimybės nei padidintais mokesčiais, nei naujomis paskolomis padengti padidėjusias išlaidas. Tuo labiau, kad, karui pasibaigus, niekas nerodė ir mažiausio palinkimo skolinti valstybei pinigus. Tokiomis sąlygomis teko griebtis lengviausio pinigų gamybos būdo – popierinių pinigų spausdinimo. (129-130 psl., Vl. Jurgitis,Pinigai)

 Mintys:

Kapitalistinės valstybės ir anksčiau (iki Spalio revoliucijos) ir dabar, kurios nepergyveno socializmo, net neturi mintyse (valstybės) funkcija kėsintis į privatinę nuosavybę per nacionalizavimą ar kitokias valstybės vardu daromas turto perskirstymo vingrybes, rūpinantis apsaugoti tik atskirų jos valdžios vyrų interesus. ·i savybė būdinga tik post socialistinėms respublikoms, nes jos visos vienodai priešinasi denacionalizacijos procesui. Ir ne tiek gyventojų lygyje, kiek valdžios vyrų lygyje, nes jie mato puikias sąlygas įsigyti naujos, jiems anksčiau niekada nepriklausiusios ir pagal įstatymus turinčios priklausyti kitiems, nuosavybės. Tačiau neįvykdydami savo pareigos, jie gali tą nuosavybę pasiimti sau, bei pasirūpinti jos apsauga. Atkreipkite dėmesį į tai, kad jie deklaruoja viena, o daro kitą.

 Svarbi tema – Infliacija (130 psl ir toliau.)

 ”Pinigai patys nėra krašto turtas, bet vien tam tikra teisė į krašto turtus. Ta teisė tik tuomet tegali būti visiškai patenkinama, visiškai realizuojama, kai atitinkamai [rodys] pinigų sumos augimą, didės ir krašto turtai, arba teisingiau krašto prekės.” (134 -135 psl. Vl.Jurgutis, Pinigai)

 ”…Infliacija pakeičia taupumą išlaidumu, nes ne taupymas, bet išlaidumas pasidaro pelningas”.1 … (1. Taupomų pinigų vertė kasdien mažėja, tuo tarpu pirkto daikto vertė, bent nominaliai, atseit smunkančiais pinigais, kasdien didėja.)” (135 psl.)

 Pastaba: Tai tik dar kartą pagrindžia faktą, kad nei pinigai, nei prekė neturi jokios vertės. Vertė yra įsivaizduojamas (sąvoka) dalykas.

 ”… Infliacija įgalina savintis šiaip kitais atvejais įstatymų saugomą privatinę nuosavybę, nes ji sukeičia vietomis kreditorių ir skolininką” (135 psl.)

 Pastaba: Infliacija yra naudingas reiškinys nesažiningiems žmonėms.

Infliacija – tai užmaskuota vagystė. Būtent tai ši citata ir pagrindžia.

 Pagal savo prigimtį infliacija neturi nieko bendra su verte(nes vertę jau išsiaiškinom). Infliacija apibrėžia (apibūdina) tą apgavystę, kuria žmonės apgaudinėja vieni kitus, suteikdami daiktams vertę. Tačiau pagrindinis tikslas yra įsigyti daugiau nuosavybės ir ne mainų procese.

 Kas žmogui yra svarbiausia? Nuosavybė? Taip, ji žmogui labiausiai rūpi tai, kas yra jo ir tik po to kiti dalykai.

 O problemos žmogui visados iškildavo dėl nuosavybės. Kieno? Kaip? Kiek? Kodėl? Kur? Kada?

 (154 psl.) Rentenmarkė (Vok.) – įrodymas to, kad ji veikė psichologiškai, neturėdama jokios vertės! – tai tik vienas Iš egzistavusių pavyzdžių, kad mano aiškinama vertės sąvoka yra teisinga.

 ”Patekusi į užsienį rentenmarkė galėjo būti pristatyta iškeisti tomis vertybėmis, kuriomis ji buvo apdrausta, tuo tarpu tos vertybės kaip tik buvo beveik nerealizuojamos ir todėl, kaip notų padengimas, buvo iliuzinės vertybės.” (155 psl.)

 (161 psl. ir kitur) “Krona buvo juridiškai stabilizuota” – juridiškai – Ką tai reiškia? Ogi tai, kad vertė yra sutartinis dalykas. Tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje – mainų procese.

 ”Aukso vertė pareina nuo svaro, bet ne svaro vertė – nuo aukso. Gal kitaip buvo seniau, bet dabar to nebėra. Tai praeitis.” (172 psl.)

 Tai citata, parodanti, kad vertės kilmė jau pačiose diskusijose apie ją šokinėje nuo vieno prie kito daikto. Ką tai reiškia? Tai paprasčiausiai įrodo vertės kilmę – žmogaus sąmonę.

 ”Mes norime mūsų pačių tvarkomų pinigų. Mes nebūsime palikti gamtos užgaidoms, mūsų reikalus tvarkys protingų žmonių valia, kuri rūpinsis mūsų pinigų pastovumu, atitinkamai britų interesams” (172 psl. Kembridžo universiteto profesoriaus Džono Meinardo Keinso ir jo mokinių pažiūros)

 ”Sterlingo blokas” “… svaras yra pastovus vertės matas.” “…aukso kaina kyla, bet jokiu būdu ne svaro vertė krinta”.

“Taip mainė eiliniai anglų piliečiai”. (eiliniai – surūšiavimas akių dūmimui) “Tačiau kitos nuomonės buvo valdantieji Anglijos sluoksniai. …” (174 psl.)

Tai irgi įrodo vertės sąvokos kilmę

 Vertė kaip ir žmogaus gyvenimas

Stabilumas ir chaosas. Patikimos prognozės ir spėjimas.
Pinigų monopolija. Kodėl pinigai kaip prekė dalyvaudami mainų procese negali prarasti savo vertės, o visos kitos prekės gali? Kas apibrėžia tokį pinigų išskirtinumą? Kai kitų prekių kainos krenta, turėtų kristi ir pinigų kaina… Juk logiška? 🙂
Mintys kilo paskaičius http://mises.org/story/1303 Frank Shostak 

The Myth of Price Stability

Why the policy of price stability leads to more instability

[Vikipedija:]
Nacijų turtai
An Inquiry into the Nature and Causes of the Wealth of Nations (generally referred to by the short title The Wealth of Nations) is the magnum opus of the Scottish economistAdam Smith. It is a clearly written account of economics at the dawn of the Industrial Revolution, as well as a rhetorical piece written for the generally educated individual of the 18th century – advocating a free market economy as more productive and more beneficial to society.

Theory of value” is a generic term which encompasses all the theories within economics that attempt to explain the exchange value or price of goods and services. Key questions in economic theory include why goods and services are priced as they are, how the value of goods and services comes about, and for normative value theories how to calculate the correct price of goods and services (if such a value exists). Theories of value fall into two main categories:

Intrinsic (objective) theories

see main article: Intrinsic theory of value
Intrinsic theories, as the name implies, hold that the price of goods and services is not a function of subjective judgements. An example is the labor theory of value which says that prices in a market economy are a function of how much labor was put into the production of a product.

Subjective theories

see main article: Subjective theory of value
Subjective theories hold that for an object to have economic value (a non-zero price), the object must be useful in satisfying human wants and it must be in limited supply. This is the foundation of the marginalist theory of value. In the context of explaining price, the marginal utility theory is not a normative theory of value.

In either case what are being addressed are general prices, i.e. prices in the aggregate, not a specific price of a specific good or service in a given circumstance. Theories in either class allow for deviations when a particular price is struck in a real-world market transactions, or when a price is set in some price fixing regime.

[Vikipedija:]
C – consumption – vartojimas
Vartojimas (paklausa) (angl. demand, consumption) – ekonomikoje santykis tarp prekių bei paslaugų kainų, jų kiekio, kurįvartotojas nori ir gali įsigyti per laikotarpį, su sąlyga, kad nesikeičia kiti rinkos elementai (ceteris paribus). Kainos ir vartojimo santykį nurodo vartojimo kreivė.

Consumption is a common concept in economics, and gives rise to derived concepts such asconsumer debt. Generally consumption is defined by opposition to production. But the precise definition can vary because different schools of economists define production quite differently. According to some economists, only the final purchase of goods and services constitutes consumption, and every other commercial activity is some form of production. Other economists define consumption much more broadly, as the aggregate of all economic activity that does not entail the design, production and marketing of goods and services (e.g. “the selection, adoption, use, disposal and recycling of goods and services”).
S – savings – taupymas
Saving is the conservation of money. Methods of saving include putting money aside in a bank or pension plan.[1] Saving also includes reducing expenditures, such as recurring costs. In terms of personal finance, saving specifies low-risk preservation of money, as in a deposit account, versus investment, wherein risk is higher.
Taupomoji sąskaita – patogi investavimo priemonė skirta taupyti. (paprastai bankuose išsikiriamos taupomosios ir einamosios sąskaitos) Už kliento įneštą pinigų sumą bankas moka palūkanas. Svarbu atsižvelgti į palūkanų dydį – taupymas apsimoka, jei gaunamos metinė palūkanų norma procentais yra didesnės nei tuo metu šalyje esanti infliacija.

The savings and loan crisis of the 1980s and 1990s (commonly referred to as the S&L crisis) was the failure of 745 savings and loan associations (S&Ls aka thrifts). An S&L association is a financial institution in the United States that accepts savings deposits and makes mortgage loans. The ultimate cost of the crisis is estimated to have totaled around $160.1 billion, about $124.6 billion of which was directly paid for by the US government—that is, the US taxpayer, either directly or through charges on their savings and loan accounts[1]—which contributed to the large budget deficits of the early 1990s.

The concomitant slowdown in the finance industry and the real estate market may have been a contributing cause of the 1990–1991 economic recession. Between 1986 and 1991, the number of new homes constructed per year dropped from 1.8 million to 1 million, which was at the time the lowest rate since World War II[2]

Taupymas sukelia visą virtinę klausimų. Ar verta taupyti? Kam taupyti? Kada taupyti? Kaip taupyti? Kiek taupyti?

Paplitusi nuomonė, kad taupyti nemalonu, sunku ir t.t. Kodėl taip yra? Todėl, kad taupome norėdami kažką nusipirkti, iš tikrųjų mes norime to daikto, o ne taupyti, ir kuo ilgiau reikia taupyti tuo labiau mes pykstame arba imame paskolą ir „taupyti“ mus priverčia bankas, aišku už tai paimdamas mokestį.

Ar verta taupyti? Vien taupydamas turtingu netapsi, bet netaupydamas tikrai turtingu netapsi. Tai ką daryti? Mokytis taupyti. Paversti taupymą maloniu užsiėmimu. Įsivaizduokite, kad už kiekvieną sutaupytą šimtą litų, jūs gaunate papildomai penkiasdešimt litų. Ar nebūtų maloniau taupyti?

Kam taupyti? Jeigu metus laiko taupote atostogoms (ar kokiam daiktui), pasiilsite mėnesį, ir vėl taupote, kitom atostogom, tai gal maloniau jausitės atsisakę tokių atostogų. Ar neleidžia reikšmingumo poreikis, būtina pasipuikuoti prieš draugus, parodyti nuotraukas. O gal vertėtų taupyti investicijoms, sukaupti kapitalą, kurio grąža leistų nedirbti (amžinos atostogos). Tiesa šis kelias ilgesnis, tačiau rezultatas to vertas. Taupymą pirkiniams pamirškite, vadinkite jį laikinu pinigų atidėjimu didesnėms išlaidoms. Taupymas jums turi reikšti investavimą, taupome, kad turtėtume. Ar turtėdami jūs jausite malonumą ar pyktį? Jei norėsite supykti, visada galėsite tai padaryti, supykti ant savęs, kad anksčiau netaupėte, kad per mažai taupėte…

Kada taupyti? Atsakymas – dabar. Jeigu dar netaupote, tai pradėkite šiandien. Pasidarykite taupyklę, atsidarykite investicinę sąskaitą, forma nesvarbu, svarbu tikslas – sukaupti pinigų investavimui.

Kaip taupyti? Geriausiai taupyti automatiškai. Kaip manote, kodėl valstybė išskaičiuoja mokesčius prieš išmokant atlyginimą? Jumis nepasitiki, mano, kad išleisite pinigus ir jų neliks mokesčiams. Kita priežastis – nenori jūsų nervinti, kaip jaustumėtės gavę atlyginimą ir pusę jo sumokėdami valstybei. Taip elkitės ir jūs. Pasidarykite periodinį pavedimą iš kortelės sąskaitos (į kurią gaunate atlyginimą) į investicinę sąskaitą. Paprašykite darbdavio dalį atlyginimo (arba premijas) pervesti į investicinę sąskaitą. Sugalvokite sistemą, kuri neverstų kiekvieną kartą taupymui traukti pinigus iš piniginės.

Kiek taupyti? Niekas nenuspręs už jus, jeigu galite, sutaupykite viską ką uždirbate, jeigu negalite, susidarykite planą. Vienas iš seniausių patarimų, aktualių ir šiandien, taupyti dešimt procentų nuo gaunamų pajamų. Kodėl būtent dešimt procentų, nes tai nesukels jūsų įprasto gyvenimo esminių pokyčių, nesukels diskomforto. Šį paprastą planą galima praplėsti, taupome 10 procentų nuo dabartinių pajamų, kai mūsų pajamos padidėja, taupymui skiriame 10 procentų nuo ankstesnių pajamų ir 50 procentų nuo padidėjusios dalies. Padidėjus pajamoms, išlaidos greitai prisitaiko prie naujų pajamų ir vėliau sumažinti savo išlaidas yra sunku, todėl gariau pajamų padidėjimo momentu, paskirstyti jas po lygiai, taupymui ir išlaidų didėjimui. Kodėl ne visą pajamų prieaugį verta sutaupyti? Reikia save apdovanoti už pastangas didinti savo pajamas, neatimkite iš savęs malonumo geriau gyventi, didėjant pajamoms, tai bus stimulas ir toliau eiti šiuo keliu.

Kada nebereikia taupyti? Kai norite bankrutuoti. Jeigu jums atrodo, kad turite per daug pinigų, nenorite niekam palikti palikimo… Uždarykite savo investicinę sąskaitą, nebetaupykite ir bankrotas tikrai ateis. [http://distance.ktu.lt/kursai/verslumas/finansu_valdymas_I/121524.html]

Wealth is an abundance of valuable resources or material possessions. The word is derived from the old English wela, which is from an Indo-European word stem.[1] An individual, community, region or country that has an abundance of such possessions or resources is called wealthy.

An ‘asset’ in economic theory is a output good which can only be partially consumed (like a Zune portable music player) or input as a factor of production (like a cement mixer) which can only be partially used up in production. The necessary quality for an asset is that value remain after the period of analysis so it can be used as a store of value. As such, financial instruments like corporate bonds and common stocks are assets because they store value for the next period. If the good or factor is used up before the next period, there would be nothing upon which to place a value.

In business and accountingassets are economic resources owned by business or company. Anything tangible or intangible that one possesses, usually considered as applicable to the payment of one’s debts is considered an asset. Simplistically stated, assets are things of value that can be readily converted into cash (although cash itself is also considered an asset).[1] The balance sheet of a firm records the monetary[2] value of the assets owned by the firm. It is money and other valuables belonging to an individual or business. [3] Two major asset classes are tangible assets and intangible assets. Tangible assets contain various subclasses, including current assets and fixed assets.[4] Current assets include inventory, while fixed assets include such items asbuildings and equipment.[5] Intangible assets are nonphysical resources and rights that have a value to the firm because they give the firm some kind of advantage in the market place. Examples of intangible assets are goodwillcopyrightstrademarkspatentsand computer programs,[5] and financial assets, including such items as accounts receivablebonds and stocks.

Turtas (ekonomine prasme) – ištekliai, naudojami žmonių ir visuomenės gerovei. Teisine prasme turtas yra visos turimos teisės, teisiniai reikalavimai bei turtiniai įsipareigojimai, jų visuma.

Turtas gali būti:

Pinigai yra turto išraiškos forma, tiesiogine prasme jie neteikia pinigų turėtojui jokių pajamų. Pinigai – likvidžiausias turtas, kadangi juos paprasčiausia yra leisti (juos į civilinę apyvartą), pavyzdžiui, už juos įsigyjant kokių nors vertybių, juos mainant ar kitokiais būdais jiems dalyvaujant rinkoje.

Turtas kaip ir nuosavybė gali būti ne tik materialios vertybės. Intelektinė nuosavybė, sutartinės ir kitokios teisės taip pat gali būti laikomos turtu.

Turto pavyzdžiai: pinigaiautomobilis, sklypas, duona, vertybiniai popieriai, informacija, Know how, mokslinis darbas, filmas, kompiuterinė programa, elektra, gamtos ištekliai (miškas, vėjas, lietus, oras), gebėjimai, įgūdžiai.

Property is any physical or intangible entity that is owned by a person or jointly by a group of persons. Depending on the nature of the property, an owner of property has the right toconsumesellrentmortgagetransferexchange or destroy his or her property, and/or to exclude others from doing these things.[1][2][3] Important widely-recognized types of property include real property (land), personal property (physical possessions belonging to an person),private property (property owned by legal persons or business entities), public property (state owned or publicly owned and available possessions) and intellectual property (exclusive rights over artistic creations, inventions, etc.), although the latter is not always as widely recognized or enforced.[4] A title, or a right of ownership, is associated with property that establishes the relation between the goods/services and other persons, assuring the owner the right to dispense with the property in a manner he or she sees fit. Some philosophers assert that property rights arise from social convention. Others find origins for them in morality or natural law.

Makroekonomika – ekonomikos mokslo šaka, kurios pagrindinės tyrimų kryptys yra nedarbas, infliacija, užimtumas, bendras nacionalinis produktas, bendras vidaus produktas (BVP).

Macroeconomics (from prefix “macr(o)-” meaning “large” + “economics”) is a branch of economics that deals with the performance, structure, and behavior of a national or regionaleconomy as a whole.[1] Along with microeconomics, macroeconomics is one of the two most general fields ineconomics. It is the study of the behavior and decision-making of entire economies.[2] Macroeconomists study aggregated indicators such as GDPunemployment rates, and price indices to understand how the whole economy functions. Macroeconomists develop models that explain the relationship between such factors as national incomeoutputconsumptionunemploymentinflation,savingsinvestmentinternational trade and international finance. In contrast, microeconomics is primarily focused on the actions of individual agents, such as firms and consumers, and how their behavior determines prices and quantities in specific markets.

While macroeconomics is a broad field of study, there are two areas of research that are emblematic of the discipline: the attempt to understand the causes and consequences of short-runfluctuations in national income (the business cycle), and the attempt to understand the determinants of long-run economic growth (increases in national income).

Rinka - visuma santykių tarp realių ir potencialių pirkėjų ir pardavėjų, laisvai, be išorinės prievartos, perkančių prekes bei paslaugas. Pagrindiniai rinkos dalyviai yra vartotojai (pirkėjai) ir gamintojai (pardavėjai). 

Laisvoji rinka – tokia rinka, kurioje dalyviai veikia be valstybės įsikišimo ir visi veiksmai joje remiasi dalyvių tarpusavio susitarimu. Laisvojoje rinkoje gaminamų prekių kiekis, resursai ir administravimo būdas yra vystomas spontaniškai, dalyvaujant anoniminiams dalyviams – gamintojams ir vartotojams.

Finansų rinka – ekonominė rinka, apimanti prekybą pinigais,vertybiniais popieriais ir kitus finansinius sandorius.

Juodoji rinka – rinkos dalis, neįtraukiama į oficialiąją ekonominę statistiką, siekiant (nu)slėpti ūkinę veiklą, privalomą deklaruoti, vengiant mokesčių bei dėl kitų paskatų bei priežasčių.

Labour economics seeks to understand the functioning and dynamics of the market for labour.Labour markets function through the interaction of workers and employers. Labour economics looks at the suppliers of labour services (workers), the demanders of labour services (employers), and attempts to understand the resulting pattern of wages, employment, and income.

Two ways of analysing labour markets

There are two sides to labour economics. Labour economics can generally be seen as the application of microeconomic or macroeconomic techniques to the labour market. Microeconomic techniques study the role of individuals and individual firms in the labour market. Macroeconomic techniques look at the interrelations between the labour market, the goods market, the money market, and the foreign trade market. It looks at how these interactions influence macro variables such as employment levels, participation rates, aggregate income and Gross Domestic Product. (Morendy Octora)

The labour force is defined as the number of individuals age 16 and over, excluding those in the military, who are either employed or actively looking for work. The participation rate is the number of people in the labour force divided by the size of the adult civilian noninstitutional population (or by the population of working age that is not institutionalised). The nonlabour force includes those who are not looking for work, those who are institutionalised such as in prisons or psychiatric wards, stay-at home spouses, children, and those serving in the military. The unemployment level is defined as the labour force minus the number of people currently employed. Theunemployment rate is defined as the level of unemployment divided by the labour force. The employment rate is defined as the number of people currently employed divided by the adult population (or by the population of working age). In these statistics, self-employed people are counted as employed.

Criticisms of labour economics and recent research

One critique of standard economic analysis of labour markets is that it does not account for the importance of social networks in the employment process. This view holds that personal connections are key for both workers and employees. Hence, employees are more likely to apply for jobs where they have a personal connection, and are more likely to be hired if they apply. In response to this issue, a large literature has recently evolved that attempts to identify statistical discrimination in hiring, looking at whether group membership, most notably race, influences firms’ hiring decisions.[citation needed]

More generally, sociologists and political economists claim that labour economics tends to lose sight of the complexity of individual employment decisions.[citation needed] These decisions, particularly on the supply side, are often loaded with considerable emotional baggage and a purely numerical analysis can miss important dimensions of the process.

Also missing from most labour market analyses is the role of unpaid labour. Even though this type of labour is unpaid it can nevertheless play an important part in society. The most dramatic example is child raising. However, over the past 25 years an increasing literature, usually designated as the economics of the family, has sought to study within household decision making, including joint labour supply, fertility, child raising, as well as other areas of what is generally referred to as home production. [1]

In economics, inflation is a rise in the general level of prices of goods and services in an economy over a period of time. [ 1 ] When the price level rises, each unit of currency buys fewer goods and services; consequently, inflation is also an erosion in the purchasing power of money – a loss of real value in the internal medium of exchange and unit of account in the economy. [ 2 ] [ 3 ] A chief measure of price inflation is the inflation rate , the annualized percentage change in a general price index (normally the Consumer Price Index ) over time. [ 4 ]

Ekonomikos, infliacijos ir bendras kainų lygis, prekių ir paslaugų ekonomiką per tam tikrą laikotarpį padidėjo. [1] Kai kainų lygis auga, kiekviena valiuta, perka mažiau prekių ir paslaugų, taigi, infliacija taip pat pagal perkamosios galios pinigų erozija – realios vertės nuostolių vidaus mainų ir apskaitos vienetą į ekonomiką. [2][3] Vyriausiasis priemonė kainų infliacija infliacija, annualized procentinis pokytis bendrojo kainų indekso (paprastai vartotojų kainų indeksą) laikui bėgant. [4]

[Šaltinis: Vikipedija]

Economists use the term “inflation” to denote an ongoing rise in the general level of prices quoted in units of money. The magnitude of inflation—the inflation rate—is usually reported as the annualized percentage growth of some broad index of money prices. With U.S. dollar prices rising, a one-dollar bill buys less each year. Inflation thus means an ongoing fall in the overall purchasing power of the monetary unit. [http://www.econlib.org/library/Enc/Inflation.html]

Perkamoji galia yra prekių skaičius / paslaugų, kurios gali būti įsigytos su valiutos vienetas. 

Kainų indeksas (daugiskaita: ”kainų indeksai” ar “kainų indeksai”) yra standartizuoti vidutinis (paprastai svertinis vidurkis) ir kainų už tam tikrą klasę prekes ar paslaugas tam tikrame regione per tam tikrą laiko tarpas. Tai statistika, skirtos padėti palyginti, kaip tas kainas, kaip visuma, skiriasi laikotarpiai arba geografinėse vietovėse.

Kaina Ekonomika ir verslas yra keitimo rezultatas ir kad mes priskirti prekybos skaičiaus pinigųvertė būtų gerai, paslaugų ar turto. Jei Alice prekiauja Bob 4 obuoliai ir apelsinas, ir oranžinės spalvos kaina yra 4 obuolius. Atvirkščiai, dėl obuolių kaina yra 1 / 4 apelsinai.

Kaina yra tik dalis informacijos, kurią mes gauname iš stebėjimo keistis. Kita dalis yra prekių prekiaujama per laiko vienetą tūris, vadinamas pirkimo ar pardavimo kursas. Nuo šios papildomos informacijos, mes suprantame, kad rinkos apimtis ir paklausos ir pasiūlos elastingumas.

central bankreserve bank, or monetary authority is a banking institution granted the exclusive privilege to a lend a government its currency . Like a normal commercial bank, a central bank charges interest on the loans made to borrowers, primarily the government of whichever country the bank exists for, and to other commercial banks, typically as a ‘lender of last resort’. However, a central bank is distinguished from a normal commercial bank because it has a monopoly on creating the currency of that nation, which is loaned to the government in the form of legal tender. It is a bank that can lend money to other banks in times of need.[1] Its primary function is to provide the nation’s money supply, but more active duties include controlling subsidized-loan interest rates, and acting as a lender of last resort to the banking sector during times of financial crisis (private banks often being integral to the national financial system). It may also have supervisory powers, to ensure that banks and other financial institutions do not behave recklessly or fraudulently.

Most richer countries today have an “independent” central bank, that is, one which operates under rules designed to prevent political interference. Examples include the European Central Bank (ECB) and the Federal Reserve System in the United States. Some central banks are publicly owned, and others are privately owned. For example, the United States Federal Reserve is a quasi-public corporation.[2]

Centrinis bankas – valstybės bankas, koordinuojantis vertybinių popierių ir bankų sistemos veiklą. Centrinio banko pagrindinis tikslas yra reguliuoti pinigų pasiūlą, užtikrinti ekonominį stabilumą ir mažą infliaciją.

-[Šaltinis: Vikipedija]

Lietuvos bankas yra Lietuvos Respublikos centrinis bankas, kurio pagrindinis tikslas – palaikyti kainų stabilumą. Siekdamas šio tikslo Lietuvos bankas yra nepriklausomas nuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės bei kitų valstybės įstaigų.

Europos Centrinis bankas (ang. European Central Bankpranc. Banque Centrale Européenne;vok. Europäische Zentralbank) yra vienas didžiausių pasaulio centrinių bankų atsakingas užmonetarinę politiką Europos Sąjungos šalyse, kur oficiali valiuta yra euras.

Ši ES institucija yra atsakinga už bendros pinigų politikos įgyvendinimą euro zonoje. ECB pagrindinis tikslas – palaikyti kainų stabilumą.

ECB kartu su ES 27 valstybių nacionaliniais centriniais bankais sudaro Europos centrinių bankų sistemą. ECB buveinė yra Vokietijoje, Frankfurte prie Maino.

The European Central Bank (ECB) is one of the world’s most important central banks, responsible for monetary policy covering the 16 member States of theEurozone. It was established by the European Union (EU) in 1998 with its headquarters in FrankfurtGermany.

The primary objective of the ECB is to maintain price stability within the Eurozone, or in other words to keep inflation low. The Governing Council defined price stability as inflation (Harmonised Index of Consumer Prices) of below, but close to, 2%.[4]. Unlike for example the United States Federal Reserve Bank, the ECB has only one primary objective with other objectives subordinate to it.

While the Treaty clearly establishes the primary objective of the ECB, it does not give a precise definition of what is meant by price stability. 

The ECB’s Governing Council has announced a quantitative definition of price stability:

  • “Price stability is defined as a year-on-year increase in the Harmonised Index of Consumer Prices (HICP) for the euro area of below 2%.”

The Governing Council has also clarified that, in the pursuit of price stability, it aims to maintain inflation rates below, but close to, 2% over the medium term. 

[http://www.ecb.int/mopo/strategy/pricestab/html/index.en.html]

INFLATION IS A PERSISTENT RISE over time in the average price of goods and services—in the “cost of living.” Inflation and the risk of inflation encourage certain types of spending and investment decisions. A situation where inflation is low enough so that it no longer affects people’s economic decisions is referred to as price stability.

The most widely used measure of inflation is the consumer price index (CPI). It reflects changes in the price of a representative “basket” of goods and services sold in Canada: food, housing, transportation, furniture, clothing, recreation, and other items that Canadians buy.

The inflation rate is expressed as a percentage increase in average prices over a year. For example, if the cost of the CPI “basket” rises from $100 one year ago to $102 today, the current inflation rate is 2 per cent. When the CPI rises, the purchasing power of the average consumer’s dollar falls.

http://www.bankofcanada.ca/en/backgrounders/bg-i1.html